Feeds:
Posts
Comments

Posts Tagged ‘prasmė’

610_monroe_intro

Savižudybė. Yra viltis, paskambink. Šuolio nuo šio tilto pasekmės yra mirtinos ir tragiškos. Tai žodžiai ne taip retai pasirodantys spaudoje. Savižudybė nėra vien šiuolaikinės visuomenės „liga“. Ji egzistuoja jau ilgus amžius, tačiau bėgant amžiams kito visuomenės požiūris į savižudybę. Egzistuoja įvairūs požiūriai į savižudybę. Požiūris, pagrįstas krikščioniškąja morale, vertina savižudybę kaip amoralų, su žmogiškumo vertybėmis nesuderinamą, bailumo sukeltą veiksmą. Pagal A.Kamiu absurdistinę filosofiją, žmogus nusižudydamas atsisako laisvės, kaip ir pasiduodamas iliuzijoms ar religijai, todėl vienintelė galimybė išsivaduoti iš absurdo yra jį priimti. Daugelyje religijų tai yra labai smerktina nuodėmė, kai kuriose šalyse savižudybė laikoma sunkiu nusikaltimu. Nepaisant to, savižudybė sukelia labai įvairias emocijas ir reakcijas: šoką ir paguodą, tragediją ir pagalbos šauksmą, siaubą ir nesupratimą, įniršį ir palengvėjimą, gėdą ir bausmę, neviltį ir protestą, pagalbos šauksmą ir liūdesį, teisėtą pasirinkimą ir klaidą… (more…)

Advertisements

Read Full Post »

Kamilę daug kartų skaudino tėčio, apsvaigusio nuo alkoholio, veiksmai ir žodžiai. Jis penktadienį po darbų neskubėdavo namo. Pirmiausia jis užsukdavo į savo mėgstamą vietą susitikti su draugais. Kaip jis sakydavo, atsipalaiduoti nuo darbų.  Su tėčiu dažniausiai Kamilė ir jos brolis pasimatydavo šeštadienį. Pusryčiaujant visai šeimai, tėtis dažnai kartodavo: „Šeimyna, kad šmekių, kad šmekių, nežina, kiek kaštų, kiek kaštų“. Prisiminimai blanksta Kamilės galvoje. Laikas ištrina tam tikrus įvykius, tam tikras dienas, sumažina nuoskaudas.Tėtis gailėdavosi, kad įskaudindavo, bet po savaitės būdavo tas pats. Istorija kartojosi metai iš metų. Niekas nesikeitė. Tėtis žadėdavo, bet pažadas ir likdavo žodžiai kabantys ore, kurie savaitei praėjus išsisklaidydavo kaip dūmas.

Kamilė užaugo. Baigė mokyklą, jau tėčiui gyvenant su kita šeima. Kamilė išvažiavo studijuoti į sostinę. Buvo jai baisu, pasimetus. Baigė mokslus, įsidarbino. Ir ji, kaip būdama maža mergaitė, ir toliau svajojo būti mylima. Ji net neįsivaizdavo, kad galės dar kas nors ją įskaudinti. Atrodė, kad taip nebūna. Atrodė… Suprato,kad kiti gali skaudinti žinodami, kiti – nenujausdami, kad jų veiksmai, žodžiai žeidžia per giliai. Ji tikėjo, kaip vaikas tikėjo – atvira širdim, didelėm akim, skraidydama padangėm, besvajodama. Laukdavo Kamilė mylimojo laiškų. Laiškus skaitydavo du tris kartus. Visur ji nešiodavosi su savimi. Kiekvieną žodį ji stengdavosi įsiminti. Kamilė liko įskaudinta. Nebesuprato, kurie dalykai iš tikrųjų yra tikri, o kurie tik pačios išsigalvoti. Kas yra tikrasis pasitikėjimas? Iki kiek gali būti atvira kitam žmogui? Iki kiek gali būti savimi? Kamilė vėl apsigaubė save iliuzija, kad ji – stipri. Tėtis vaikystėj jai mėgdavo kartoti: „Privalai būti stipri. Privalai.“. Dabar Kamilė supranta, kad ji niekam nieko neprivalo. Ji nusprendė nevaidinti aukos, kaip Kamilės tėtis mėgo. Tėtis savo žodžiais mėgdavo pabrėžti, koks gyvenimas su juo neteisingas ir koks jis yra geras gyvenimui. Kamilė, pasimetus tarp gyvenimo tiesų, beieškanti visa atrakinančio savo rakto, nusprendė – mėgautis gyvenimu. Mėgautis kiek galima labiau – daryti tai, kas patinka, viską daryti intertiškai, iš visų jėgų, nesidairyti aplink, nespręsti svetimų problemų ir užsimerkti prieš tai, kas nepatinka. (more…)

Read Full Post »

Trumpas moralas

Gyvenimas nepasidaro prasmingas, jeigu tik mąstai apie gyvenimo prasmę. Reiktų susimąstyti, kad gyvenam tik kartą ir nustoti gaišti laiką sukant galvą „Kas bus po 35 metų?”. Atsakymas – labai paprastas: „Praeis 35 metai ir pamatysi!”.
Kiekviena prabėganti akimirka yra tokia vienintelė. Laikas išmokti džiaugtis esamu momentu, išnaudoti tą kiekvieną akimirką. Yra sakoma: „Gyvename tik kartą, bet jeigu moki gyventi teisingai – užtenka ir to vieno karto” .

Read Full Post »