Feeds:
Posts
Comments

Posts Tagged ‘citata’

imagesAš, pavyzdžiui, baisus savimyla.

Aš įtarus ir įžeidus, kaip kuprius ar neūžauga, bet, dievaži, būdavo man tokių valandėlių, jog jeigu būtų atsitikę taip, kad man būtų skėlę antausį, tai, galimas daiktas, aš netgi ir tuo būčiau apsidžiaugęs.

Kalbu rimtai: tikriausiai aš būčiau sugebėjęs ir čia surasti kažkokį malonumą, suprantama, nevilties teikiamą malonumą, bet juk neviltis ir teikia stipriausią malonumą, ypač kai jau labai aiškiai suvoki, kad tavo padėtis be išeities. O jeigu gavai antausį – tai juk taip ir prislėgs suvokimas, kad tave į dulkes sutrynė. Ir svarbiausia, kad ir kaip drabstytumeisi, o vis dėlto paaiškėja, kad visada aš pirmas būnu dėl visko kaltas ir, kas visų skaudžiausia, be kaltės kaltas ir, taip sakant, pagal gamtos dėsnius.

Todėl, pirmiausia, kaltas, kad aš protingesnis už visus, kurie mane supa. (Aš visą laiką laikiau save protingesniu už visus, kurie mane supa, ir kartais, ar patikėsite, net gi šito gėdijausi. Šiaip ar taip, aš visą gyvenimą žiūrėjau kažkaip į šalį ir niekada negalėjau žiūrėti žmonėms į akis.) Todėl, pagaliau, kaltas, kad jeigu aš ir būčiau turėjęs kilniaširdiškumo, tai tik pats būčiau labiau kentėjęs, suvokdamas visišką jo bevertiškumą.

Juk aš tikriausiai nieko nebūčiau sugebėjęs padaryti iš savo kilniaširdiškumo: nei atleisti, nes skriaudikas gal trenkė man pagal gamtos dėsnius, o gamtos dėsniams negalima atleisti; nei užmiršti, nes nors ir gamtos dėsniai, bet vis dėlto skaudu. Pagaliau, net jeigu aš panorėčiau būti visai nekilniaširdis, bet priešingai, panūsčiau atkeršyti skriaudikui, tai aš ir atkeršyti už nieką niekam negalėčiau, nes tikriausiai nesiryžčiau ką nors padaryti, net jeigu ir galėčiau.

O kodėl nesiryžčiau? Apie tai noriu pasakyti porą žodžių atskirai…

Advertisements

Read Full Post »