Prekybininkai sako, kad kai norisi ką nors pasiimti su savimi, o rankas norime atlaisvinti kitoms reikmėms – mus gelbsti kuprinės.
O man kuprinę nupirko tėtis, prieš rudenį, kai turėjau tapti vienuoliktoke. Jis ją man nupirko, nes norėjo įsiteigti. Man tai patiko, nes galėjau rinktis iš didžiausių ir brangiausių.
Tai nusipirkau didžiausią – didelę, praktišką ir gražiai mėlyną. Tik nusipirkus man norėjosi į ją dėtis visko, ko prireiks, ko gali prireikti ir situacijoms „o jeigu“. Kartais net nepajusdavau, kaip mano pečius nusveria sunki kuprinė. Tas įprotis ir išliko iki jos gyvavimo pabaigos.
Mano draugės, kai tik ją pamatė, mane praminė parašiutininke, taip ši kuprinė ir buvo pakrikštyta – parašiutininko kuprinė.
Advertisements
Leave a Reply