Feeds:
Posts
Comments

Archive for July, 2013

wondering-why-you-are-still-single-the-answer-may-just-be-you-large

1. Kiek duotumėt sau metų jei nežinotumėte savo amžiaus? 40 metų.
2. Kas blogiau: patirti nesėkmę ar taip niekada ir nepabandyti?Niekada…
3. Kodėl, jei gyvenimas toks trumpas, mes darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, ir tuo pat metu, darome tiek mažai to, kas mums išties patinka? Nes mums patinka kentėti.
4. Jei darbas pabaigtas, viskas pasakyta ir padaryta, ko buvo daugiau – kalbų ar darbų? Kalbų.
5. Jei laimė taptų nacionaline valiuta, koks darbas padarytų Jus turtingais? Organizuoti dalykus, kurie yra reikalingi čia ir dabar.
6. Jūs darote tai, kuo tikite ar bandote tikėti tuo ką darote? Darau tai, kuo tikiu.
7. Jei žmogaus gyvenimas vidutiniškai truktų 40 metų, ką Jūs pakeistumėte savo gyvenime, kad nugyventumėte maksimaliai įdomų gyvenimą? Norėčiau daugiau drąsos ir dar daugiau avantiūros.
8. Kiek kontroliuojate tai, kas Jūsų gyvenime vyksta? 95 proc., nors kartais aplanko jausmas, kad tik 30 proc.
9. Dėl ko labiau nerimaujate: atlikti dalykus teisingai ar atlikti teisingus dalykus? Atlikti teisingus dalykus, o kai atlieku teisingus dalykus, atlikti juos teisingai.
10. Jūs pietaujate su trimis žmonėmis, kuriuos labai vertinate ir gerbiate. Jie pradeda kritikuoti ir dėti į šuns dienas Jūsų labai artimą draugą, visiškai nežinodami, kad tai Jūsų draugas. Tai žeminanti ir nepelnyta kritika. Ką Jūs darysite? Įdėmiai klausysiu toliau.
11. Jei mažam vaikui galėtumėte duoti tik vieną patarimą visam likusiam gyvenimui, koks jis būtų? Visada eik savo keliu.
12. Ar Jums teko matyti beprotybę ten, kur vėliau išvydote genialumą? Taip.
13. Ką šiame gyvenime Jūs darote kitaip nei kiti žmonės? Nesišukuoju plaukų.
14. Ar Jūs laikotės kažko įsikibę, ką Jums jau seniai derėjo paleisti? Nebe.
15. Jei Jums pasiūlytų išvykti į kitą šalį visam laikui, kur Jūs vyktumėte ir kodėl? Izraelis. Nes ten daug kas kitaip.
16. Ar Jūs spaudžiate lifto iškvietimo mygtuką daugiau nei vieną kartą? Jūs išties tikite, kad tai pagreitins liftą? Spaudžiu tik kartą.
17. Kuo Jūs norėtumėte būti: nervingu genijum ar laimingu durneliu? Laimingu kvaileliu nebesiseka būti, renkuosi būti nervingu genijumu.
18. Jei Jūs galėtumėte tapti patys sau draugu ar norėtumėte tokio draugo? Taip, nes jis būtų geras draugas: toks patikimas, rūpestingas, toks gerietis, bet kartais nuobodokas, kartais erzintų jo rimtumas, kažkoks nerimastingumas.
19. Už ką Jūs esate labiausiai dėkingi šiam gyvenimui? Už patirtį.
20. Ką Jūs pasirinktumėte: prarasti visus savo turėtus atsiminimus ar niekada neturėti naujų? Prarasti visus savo turėtus.
21. Ar Jūsų pati didžiausia baimė tapo tikrove? Nuolat tampa.
22. Ar Jūs atsimenate kaip stipriai sielojotės prieš 5 metus? Ar dabar tai turi kokią nors reikšmę? Kai prisimenu, tai pirma mintis „kvailelė, tikra kvailelė“.
23. Jeigu ne dabar, tai kada? Rytoj.
24. Jei dabar Jums duotų milijoną eurų, Jūs mestumėte savo darbą? Ne.
25. Ar sutiktumėte atiduoti 10 savo gyvenimo metų mainais į pasaulinę šlovę ir populiarumą? Ne.
26. Kada pagaliau ateis tas laikas, kai Jūs, pasvėrę riziką, imsitės to, ką manote esant teisinga? Jis ateis.
27. Kada paskutinį kartą atkreipėte dėmesį į tai, koks Jūsų kvėpavimo grasas, širdies plakimas? Šiandien.

Advertisements

Read Full Post »

Tokie lūžio momentai vyksta ir keičiant darbą, ir kai miršta artimas žmogus, nutrūksta artima draugystė. Tačiau jei pabrėžiamas vien tik „paleidimo“ aspektas, nuolat akcentuojama, kad nereikia prie nieko prisirišti, tada kyla klausimas, koks apskritai tokio žmogaus ryšys su gyvenimu.

file56213001_2b756ae9

Dažnai akcentuojama, kaip svarbu priimti pokyčius, o skliausteliuose tarsi lieka mintis, kad nereikia nieko jausti, kad neturi skaudėti širdies, nereikia, kad žmogus gedėtų. Tačiau toks požiūris gali tik apsunkinti atsisveikinimo procesą. Juk kiekvieną atsisveikinimą lydi ašaros.
Lūžio taške svarbu susivokti, kas keičiasi ir kas nesikeičia. Atsakyti sau, dėl ko man skauda širdį ir dėl ko neskauda, ko netenku ir kas lieka, ko pasimokiau iš to ryšio ar santykio, dėl ko galbūt net pykstu.

Ko aš viliuosi, kas manęs laukia išgyvenus šį pokytį.
Turbūt vienas iš skuboto atsisveikinimo pavojų – apsimesti, kad nieko neįvyko. Taip netenkama svarbios patirties, kurią būtų galima įtraukti į savo gyvenimo visumą, į savo istoriją. Kad tai įvyktų reikia pereiti tą virsmą, ištverti skausmą, išgedėti.
Jeigu mes elgiamės taip su savo santykiais, tada jie irgi tampa vienkartiniai, paviršutiniški. Tai tiesioginis kelias į vienatvę, nes santykiams reikia laiko, jie auga lėtai. Daug naudingiau išlaukti, kol buvęs gyvas santykis taps istorijos dalimi. Bandymas apsimesti, kad nieko nejaučiu, nepadeda išgedėti iki galo.
Protingiausia būtų sustoti ir susivokti, kokie jausmai, kokie motyvai, kokie modeliai „stovi už kadro“ ir lemia visa tai, kas vyksta. Pagalvoti „kodėl man reikia patvirtinimo, kad elgiuosi teisingai“. Taip pat svarbu paklausti savęs, ar tai kartojasi? Jei taip, susimąstyti – kodėl?
Viskas praeina ir palieka pėdsakus.

Pagal A.P.

Read Full Post »

imagesAš, pavyzdžiui, baisus savimyla.

Aš įtarus ir įžeidus, kaip kuprius ar neūžauga, bet, dievaži, būdavo man tokių valandėlių, jog jeigu būtų atsitikę taip, kad man būtų skėlę antausį, tai, galimas daiktas, aš netgi ir tuo būčiau apsidžiaugęs.

Kalbu rimtai: tikriausiai aš būčiau sugebėjęs ir čia surasti kažkokį malonumą, suprantama, nevilties teikiamą malonumą, bet juk neviltis ir teikia stipriausią malonumą, ypač kai jau labai aiškiai suvoki, kad tavo padėtis be išeities. O jeigu gavai antausį – tai juk taip ir prislėgs suvokimas, kad tave į dulkes sutrynė. Ir svarbiausia, kad ir kaip drabstytumeisi, o vis dėlto paaiškėja, kad visada aš pirmas būnu dėl visko kaltas ir, kas visų skaudžiausia, be kaltės kaltas ir, taip sakant, pagal gamtos dėsnius.

Todėl, pirmiausia, kaltas, kad aš protingesnis už visus, kurie mane supa. (Aš visą laiką laikiau save protingesniu už visus, kurie mane supa, ir kartais, ar patikėsite, net gi šito gėdijausi. Šiaip ar taip, aš visą gyvenimą žiūrėjau kažkaip į šalį ir niekada negalėjau žiūrėti žmonėms į akis.) Todėl, pagaliau, kaltas, kad jeigu aš ir būčiau turėjęs kilniaširdiškumo, tai tik pats būčiau labiau kentėjęs, suvokdamas visišką jo bevertiškumą.

Juk aš tikriausiai nieko nebūčiau sugebėjęs padaryti iš savo kilniaširdiškumo: nei atleisti, nes skriaudikas gal trenkė man pagal gamtos dėsnius, o gamtos dėsniams negalima atleisti; nei užmiršti, nes nors ir gamtos dėsniai, bet vis dėlto skaudu. Pagaliau, net jeigu aš panorėčiau būti visai nekilniaširdis, bet priešingai, panūsčiau atkeršyti skriaudikui, tai aš ir atkeršyti už nieką niekam negalėčiau, nes tikriausiai nesiryžčiau ką nors padaryti, net jeigu ir galėčiau.

O kodėl nesiryžčiau? Apie tai noriu pasakyti porą žodžių atskirai…

Read Full Post »

dama

…kaip tik jos nukala kiekvieno vyriškio reputaciją aukštojoje visuomenėje nelyginant kokią monetą ir arba ją paleidžia į apyvartą, arba nuvertina ir atsisako priimti.

Taigi moterys tėra vaikai, tik didesnio ūgio; jos žavingai tauškia niekus ir kartais būna sąmojingos, bet kalbant apie išmintį ir sveiką nuovoką, tai aš per visą savo gyvenimą nepažinojau nė vienos tokios moters, kuriai šios savybės būtų buvusios būdingos, arba tokios, kuri būtų įstengusi 24 valandas iš eilės nuosekliai samprotauti ir veikti. Kokia nors trumpalaikė aistra ar nuotaika visuomet sugriauna protingiausius moterų sprendimus. Jeigu jų grožio nepaisoma arba jis neigiamas, jeigu joms duodama daugiau metų, negu turi iš tikrųjų, arba jei nepakankamai vertinamas jų tariamas protas, tučtuojau įsiliepsnoja jų menkos aistros ir sugriauna visą nuoseklaus jų elgesio sistemą, kurią jos būna įstengusios susikurti pačiais sąmojingiausiais savo gyvenimo momentais. (more…)

Read Full Post »