Feeds:
Posts
Comments

Archive for March, 2013

Šiek tiek sutrumpinta Oksfordo universiteto anketa, kurią 1877 metais pildė ir Oksfordo universiteto studentas Oscaras Wilde’as. Pabandžiau ir aš.

Mėgstamiausi
Spalva? Vaiski, optimistinė geltona.
Gėlė? Gerbera-herbera. Žavi savo tobulai „tvarkinga“ forma.
Medis? Tvirtas ąžuolas ir ginkmedis.
Gamtos objektas? Miškas
Metų laikas? Rudens pradžia
Kvapas? Cinamonas
Brangakmenis? Safyras
Vardai, vyriškas ir moteriškas? Dominyka, Joris, Grigas
Dailininkai? Salvadoras Dali
Muzikantai? John Sebastian Bach
Skulptūra? Rūpintojėlis
Poetai? Paulius Širvys
Prozos autoriai? Charlie Bukowski, Sigitas Parulskis, Albertas Camiu
Romanų veikėjas? Linksmiausias pasaulyje žmogus – Baronas Miunhauzenas
…istorijoje? Kristupas Kolumbas
Kurioje epochoje rinktumėtės gyventi? XVIII a.
Kur norėtumėte gyventi? Tibete.
Didžiausias malonumas? Miegojimas, skaitymas ir klausymas.
Kokiu vyrišku bruožu labiausiai žavitės? Drąsa ir rūpestis kitais.
Kokiu moterišku bruožu labiausiai žavitės? išmintis ir švelnumas ir kantrumas.
Kokio abiejų bruožo labiausiai neapkenčiate? Vulgarumas, veidmainiškumas, šykštumas.
Jei ne savimi, tai kuo būtumėte? Deivė Izidė
Kas Jums yra kančia? Dirbti su kvailiais, linksmintis su teisingumo ieškotojais ir gyventi beprasmybėje.
Žaviausi pasaulio žodžiai? Mums pavyko!
Liūdniausi žodžiai? Viskas bus gerai.

 

Read Full Post »

Read Full Post »

negalvojant
galvoti
ko nereikia galvoti

nematant matyti
ko nereikia
matyti

nesuprantant
suprasti
ko nereikia suprasti

M.Martinaitis

Read Full Post »

Madrugada

Read Full Post »

Kokia dramatiška antraštė! Spėju, žmonės nuo laimės perdozavimo stiklinio blizgesio akimis net neskaitys. Tai tik dar geriau. Kam liūdinti save, kai tiek daug pastangų reikia, kad nudžiugintum save. Dauno sindromu sergančius, ar kitaip protinio atsilikimo ligomis pažymėtus Homo Sapiens nekalbu. Kuo toliau, tuo labiau noris tikėti, kad jie diedulio aukštybėse yra nenuskriausti, o palaimintiejiimg0196

***
Didieji meno atstovai taip įtikino paprastąjį lenciūginį žmogų, na tą, kuris tik prie staklių moka dirbti, o XXI amžiuje tos staklės – rašomasis stalas, ant kurio stūgstantis kompiuteris verčia, tiesiogine žodžio prasme, rausti ir perštėti akis ir skrandį išdresavo būti alkanam ne anksčiau kaip vidurdienį, tai tą vargšą paprastąjį lenciūginį įtikino, kad didysis menas gimsta kančioj, bade ir purve. O paprastajam lenciūginiam žmogui, kuris kaip mygtukas 8 val. ryte spaudžia lifto mygtuką, ir po kelių sekundžių jis jau sėdėdamas 514 kabinete leidžiasi spaudinėjamas lyg pats būtų lifto mygtukas iki 17 val., atsiveria tikrasis žmonijos pragaras. Tas paprastasis lenciūginis po darbo tris kartus per savaitę lekia į choro repeticiją. Po pusės metų repeticijų, atliekant Carl Orff‘o Carmina Burana „O Fortuna“ dalį, choras kaip vienis traukia staccato ir crescendo ir kai tik pasiekiama fortissimo dalis pasijaučia tokia saldi bendrystės galia ir visi esantys patalpoje pasijaučia žmonėmis iš didžiosios raidės „Ž“. Paprastasis lenciūginis žmogelis atsisveikina su kitais savo likimo pakeleiviais, ir žingsniuoja per šlapdribą į artimiausią stotelę. Įlipęs į troleibusą Nr. 17, keliom stotelėm prieš atsisveikinęs su choristu, su kuriuo priverstas ilgėliau bendrauti nei tęsiasi repeticija, užplūsta tokia gaila dėl pakirstų žmonijos saitų, žudančios vienatvės, buvusios meilės, virtusios išdavyste-neapykanta. Kaip dramatiška! Vieną minutę tau sąla širdis nuo bendrumo jausmo, kitą tu pradedi gailėti savęs, ilgėdamasis tų laikų, kai tavęs nebuvo, kai nebuvo modernumo, kada viskas buvo paprasta ir aišku. Michelis Houellebecqas savo romanu „Salos galimybė“ sukrečia tikrove lydima visiškos individo izoliacijos, už kurios slypi tik tuštuma ir išnykimo siaubas. XXI amžiaus žmonijos pragaras – žmonės nebenorintys būti kartu, nebeturintys priežasties būti kartu. (more…)

Read Full Post »