Feeds:
Posts
Comments

Archive for November, 2012

Moteris. Kas ji? Dvasia. Tarnavimas. Nuolankumas. Jos sumanumas. Moteris – tai motina, kuri žino, kaip mylėti.

Šių dienų pasimetusiame pasaulyje, kai nebežinoma, ar moteris stiprioji ar silpnoji lytis, kai nebežinomas vyro vaidmuo, dažnai moterys vis dar vaizduojamos kaip vyro šešėlis. Tačiau tuo pačiu metu moterys skatinamos būti ne tik namų šeimininkėmis bei savo vyro pagalbininkėmis, o drauge su juo turėti profesiją, mokėti kelias kalbas, ir, svarbiausia, vaidinti svarbų vaidmenį savo gyvenimo misijoje. Naujojo Testamento raštai nepalieka jokių abejonių, kad moterys ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse vaidino svarbų vaidmenį. Nuo pat pirmųjų Senojo Testamento eilučių, susiduriame su esminiais teiginiais vyro ir moters klausimu.

(more…)

Read Full Post »

Ilgesio vėjas

Read Full Post »

Kamilę daug kartų skaudino tėčio, apsvaigusio nuo alkoholio, veiksmai ir žodžiai. Jis penktadienį po darbų neskubėdavo namo. Pirmiausia jis užsukdavo į savo mėgstamą vietą susitikti su draugais. Kaip jis sakydavo, atsipalaiduoti nuo darbų.  Su tėčiu dažniausiai Kamilė ir jos brolis pasimatydavo šeštadienį. Pusryčiaujant visai šeimai, tėtis dažnai kartodavo: „Šeimyna, kad šmekių, kad šmekių, nežina, kiek kaštų, kiek kaštų“. Prisiminimai blanksta Kamilės galvoje. Laikas ištrina tam tikrus įvykius, tam tikras dienas, sumažina nuoskaudas.Tėtis gailėdavosi, kad įskaudindavo, bet po savaitės būdavo tas pats. Istorija kartojosi metai iš metų. Niekas nesikeitė. Tėtis žadėdavo, bet pažadas ir likdavo žodžiai kabantys ore, kurie savaitei praėjus išsisklaidydavo kaip dūmas.

Kamilė užaugo. Baigė mokyklą, jau tėčiui gyvenant su kita šeima. Kamilė išvažiavo studijuoti į sostinę. Buvo jai baisu, pasimetus. Baigė mokslus, įsidarbino. Ir ji, kaip būdama maža mergaitė, ir toliau svajojo būti mylima. Ji net neįsivaizdavo, kad galės dar kas nors ją įskaudinti. Atrodė, kad taip nebūna. Atrodė… Suprato,kad kiti gali skaudinti žinodami, kiti – nenujausdami, kad jų veiksmai, žodžiai žeidžia per giliai. Ji tikėjo, kaip vaikas tikėjo – atvira širdim, didelėm akim, skraidydama padangėm, besvajodama. Laukdavo Kamilė mylimojo laiškų. Laiškus skaitydavo du tris kartus. Visur ji nešiodavosi su savimi. Kiekvieną žodį ji stengdavosi įsiminti. Kamilė liko įskaudinta. Nebesuprato, kurie dalykai iš tikrųjų yra tikri, o kurie tik pačios išsigalvoti. Kas yra tikrasis pasitikėjimas? Iki kiek gali būti atvira kitam žmogui? Iki kiek gali būti savimi? Kamilė vėl apsigaubė save iliuzija, kad ji – stipri. Tėtis vaikystėj jai mėgdavo kartoti: „Privalai būti stipri. Privalai.“. Dabar Kamilė supranta, kad ji niekam nieko neprivalo. Ji nusprendė nevaidinti aukos, kaip Kamilės tėtis mėgo. Tėtis savo žodžiais mėgdavo pabrėžti, koks gyvenimas su juo neteisingas ir koks jis yra geras gyvenimui. Kamilė, pasimetus tarp gyvenimo tiesų, beieškanti visa atrakinančio savo rakto, nusprendė – mėgautis gyvenimu. Mėgautis kiek galima labiau – daryti tai, kas patinka, viską daryti intertiškai, iš visų jėgų, nesidairyti aplink, nespręsti svetimų problemų ir užsimerkti prieš tai, kas nepatinka. (more…)

Read Full Post »