Feeds:
Posts
Comments

Archive for June, 2012

Advertisements

Read Full Post »

RŪPINKIS: pasauliu, gyvenimu, žmonėmis ir savimi.
MYLĖK: save, savo šeimą, savo pasaulį, žinias, mokslą, gyvenimą.
KOVOK: už savo įsitikinimus, už savo aistras, už tobulėjimą, už gėrio kūrimą, už nuoširdumą sau, prieš apatiją.
SUDREBINK: pasaulį, pati lik rami, būk nepajudinama kaip uola. Būk nepamirštama.

 

Read Full Post »

Gyveno dvi mergaitės Beatričė ir Kamilė. Bendravo, klegėjo, svarstė, sprendė. Ir staiga tyla. Viena mąsto, kaip čia taip atsitiko. Bet kitos paklausti neišdrįsta. Apie vieną kitą nieko nebežino. Ilgai nebebendrauja.

Išdidžios jos labai, ypač Beatričė. Jai lyg karūna ant galvos, ir jei nosis vos tik nusileis, pati parvirs klupsčiai. Žinojo ji pati, kad išdidumo jai netrūksta. Kai pagalvoja ji protingiau – ir būta čia ko pūstis.

Galvojo Beatričė, jog čia draugystė iš pat gelmių. Bet. kartais įsivaizduojam, kaip turėtų būti. Ir tas „turėtų būti“ kiekvienam vis kitoks. Ir iš tiesų susikuriam dėsnius, pagal kurių akordus patys šokam. Kartais tie akordai būna kaip Bethoveno „Eliza“ – erzinančiai įsiminta melodija. Groji ir pats klausyti nebegali.

Beatričė manė, kad reikia turėti principus, ant kurių ir statytum savo veiklą, santykius ir tikslus. Bet čia ir kyla grėsmė, aplinką suvokti kaip savaime suprantamą dalyką per savo spalvų spektrą. Tad kai tik supranti, kad kažkas lyg ir savaime suprantama, tai, kai papurtys iš pagrindų. Atsikvošti bus sunku per savaitę vieną kitą. Galvoji, ei, Beatriče, juk ne pirmą kartą…. Ko čia dūsauji, kad ir vėl kažkas įvyko ne taip… Jauti, kad išsisuksi, nors ir nežinai kaip.

Taip ir mokais, tik nežinia ko. Smegenys reikalauja išvadų: ko mokausi. Nepasitikėti niekuo, drąsos? Bet dažniausiai supranti, koks bailys esi. Kai paklausiu savęs, tai ko šįkart išmokau, atsakau, jog nežinau. Kad ir nežinai, vis tiek modeliuoji atsakymą kaip iš plastelino: lipdai, minkai vėl lipdai, minkai, lipdai – pasižiūri, kažką lyg ir nulipdei.

 

 

Read Full Post »