Feeds:
Posts
Comments

Archive for September, 2011

***

Skubėjo ta širdis,
Kaip ji skubėjo,
Kaip ji norėjo džiaugsmo, laimės
Ir kaip labai
Bijojo pavėluot…

Atsikandau didelę riekę gyvenimo –
Ji nebuvo beskonė.
Ko buvo per daug?
O gal mažai?

Užsidedu kaukę ir einu
Į gyvenimą – cirką…
Koks vaidmuo teks man?
Klouno ar akrobato?

Kiek daug tiesiančių ranką
Į šią didelę riekę,
Į skaldžią ir saldžią.
Kiek daug cirko artistų!

Paplosiu, vienišas ir besišypsantis,
Ant ribos balansuojantis
Akrobatas…

Advertisements

Read Full Post »

Secede

Read Full Post »

Salotos ir dar su vištiena

Reikės:
300g vištienos;
3 skiltelės česnako;
4 v.š sojos padažo;
Pagal skonį druskos, pipirų, čili prieskonių;
1 laimo;
Šiek tiek aliejaus;
Pekino kopūsto;
3 pomidorų;
Avokado;
Pusės indelio konservuotų ananasų.
Supjaustom vištieną gabaliukais. Ant vištienos išspaudžiame laimo sultis ir česnaką, beriame prieskonius, apšlakstom aliejumi, sojos padažu. Išmaišome ir pusvalandį paliekame vištikę marinuotis.
Supjaustom daržoves, sudedame į vieną dubenį, suberiame konservuotus ananaso gabalėlius. Pasūdome, pabarstome pipirais, uždedame citrinų padažo ir viską išmaišome.
Vištikės gabaliukus iškepame keptuvėje.
Į lėkštę dedame paruoštas salotas, o ant viršaus sudėdame vištikės gabaliukus.
Gero apetito

Read Full Post »

Gyvenimu skųstis negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai – tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai – paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių –
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia – nors vieno – bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…

Read Full Post »

Analogijos

Liūdnas drugelis

Kvaila piktžolė

Įsimylėjęs kopų smėlis

Išsigandęs kompasas

Užmirštas taksi

Išsiblaškęs…

Read Full Post »

Kokia laiminga ir laisva pasijausčiau aš, jei galėčiau pakilti į mėlyną, žydrą ir saulėtą padangę. Kokia stipri būčiau, jei nugalėčiau rūstų vėją. Viską gali, kad ir mažytis paukštelis.
Jeigu aš būčiau paukštis, tai norėčiau būti kregždute. Kaip gražu žiūrėti vasarą į aukštai padangėje nardančias kregždutes, kaip linksmai jos čiauška. Aš lizdus lipdyčiau gražiuose namuose. Kasryt šeimininkams linksmai čiauškėčiau. Aš savo mažyliams ieškočiau maisto. Prieš lietų kregždutės skraido žemai, pranešdamos apie lietų, ir aš taip skraidyčiau, praneščiau žmonėms apie lietų, kad jų šienas nesulytų, kad viščiukus įneštų į tvartą.
Vasara pasibaigė. Mes išskrisime į šiltuosius kraštus su savo vaikeliais, aš labai bijau žiemos. O pavasarį sugrįšiu į gimtąjį lizdą, ir kitos kregždutės.

 

IV kl. rašytas rašinys

Read Full Post »

Gargždai

Be tavęs, mano mieste, svajonės pasidarytų tuščios ir besvorės.
Nuotrauka is http://www.efoto.lt

O vaikystėje į tą žodį sutilpo tik nedidelis, švarus kiemelis, aptvertas aukšta tvora ir tarsi įpakuotas į tą rudai dažytą dėžę kartu su namu. O dulkina priemiesčio gatvė nuvedė mane iki piliakalnio, kuris pavasarį – rudenį, vasarą – žiemą vis kitoks, vis didingesnis…
Iš tikrųjų Gargždai man gražiausi, kai po jį žvalgausi nuo piliakalnio.
Gražiai miestą puošia tarp senų namelių iškilusi šiuolaikinės architektūros bažnyčia su saulėje tviskančiu kryžiumi virš miesto.
Draugą supažindinti su miestu visada pradedu nuo centro. Čia įsikūrę pagrindiniai administraciniai pastatai, parduotuvės, kultūros namai, senas kino teatras. Gaila, mano miestas negali pasigirti turtingu, įdomiu kultūriniu gyvenimu, įžymiais arhitektūriniais paminklais. Bet visada smagu paklaidžioti senosiomis miesto gatvėmis. Nesvarbu, į kurią pusę beeičiau, savo pasivaikščiojimą visada užbaigiu senajame parke. Minijos pakrančių vingiai ir jos vandenų srovė visada priverčia susimąstyti apie čia šaknis įleidusių žmonių gyvenimo tėkmę, jo kelius, vargus, džiaugsmus… O kas gali nusakyti tą begalinį Minijos slėnio, paskendusio ryto rūke, grožį!
Į šį slėnį žmonės susirenka per miesto šventes, jo grožiu gėrisi visi miesto svečiai.
Piliakalnio didingumas ir slėnio grožis bei ramybė kiekvienam miestelėnui leidžia didžiuotis, kad jie gyvena ramiuose ir gražiuose Gargžduose.

š

Read Full Post »