Feeds:
Posts
Comments

Archive for February, 2009

Atėjus sunkmečiui Amerikoje, prezidentas J. Kennedy klausė, ne ką man valstybė gali duoti, o ką aš galiu duoti jai. Kiek iš mūsų šį klausimą šiandien bandome užduoti sau? Nejaugi mes tokie naivūs, kad tikime, jog dirbdami aštuonias valandas per dieną ir likusį laiką atiduodami duoklę televizijai, bei kas keturis metus prisimindami pilietinę pareigą – balsuoti, kuriame geresnį rytojų? Bejėgiškumo “virusas” karaliauja Marijos žem4je: “Aš vienas šioje žemėje, niekam dėl manęs neskauda galvos. Visi tie, kur prasimuša, yra įžūlūs ir kietaširdžiai, o aš toks būti neįstengiu. Mirsiu aš iš bado arba iš sielvarto, kad žmonės tokie žiaurūs”.

Nepamenu kokioje knygoje šiuos žodžius perskaičiau. Tačiau nekaltinant valdžios, mamos ar pačios tautos, ar paklausėme savęs, kodėl taip atsitiko. Didžiulės eilės darbo biržose, bankrutuojančios įmonės, tylos siena užsitvėrusi valdžia ir televizija transliuojanti kvailas “dzin dzin” laidas; ar ne mūsų pačių lietuvių nusistatymas “Ai, kaip bus, taip bus gerai” privedė prie to?

Labai norėtųsi, kad žmonės prisiimtų asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta. Sutinku, noras – ambicingas.

Pasyvi tautiečio pozicija – tyliai, santūriai ir dirbti tik tai, kas sakoma, nesukant sau per daug galvos, ir tikėjimu, kad, jei valdžia kažką atima, kažką duos. Jūs tuo tikite? Kur dingsta troškimas būti naudingu, bendrauti, organizuoti, diskutuoti, keliauti, mokytis ir mokyti? Juk kartais užtenka tik trijų raidžių “P.S.S.”. Pakelk savo sėdynę!

Supykdžiau? Nieko keista, juk rašau lietuviams. Mes turime ypatingą talentą piktintis viskuo, apie viską ir su visais. Nepykim, nes piktas žmogus panašus tik į anglį, jei nedegina – tai tepa.

Advertisements

Read Full Post »